Raimundas Sližys gimė 1952 m. liepos 22 d. Kaune. 1970 m. baigė Kauno J. Naujalio meno mokyklą. 1970 - 1976 m. Vilniaus meno institute studijavo sienų tapybą. Nuo 1989 m. Vilniaus meno akademijos profesorius.

Paveikslai

Raimundo Sližio tapyba priešpastatoma meno autonomijai. Jai reikia publikos, o publika, savo ruožtu, be jos egzistuoti taip pat negali. Sližys pokštauja, ginčijasi ir flirtuoja su savo kūrinių stebėtojais, tuo pačiu iš jų šaipydamasis. Jie supyksta arba susižavi, tačiau nė vienas nelieka abejingas. Tai tokie paveikslai, kurie gali užmegzti bendravimą, papasakoti provokuojančią istoriją. To priežastimi gali būti herojų, sukurtų jo drobėse, tapatybė ir stebėtojas.
Jo temos - kasdienio banalaus gyvenimo peripetijų studijos. Tarp jo herojų rikiuojasi vien miestiečiai: bohema, apsupta jos garbintojų, ir paprasti žmonės.

Tačiau menininkas taip pat vaizduoja ir jų antipodus - asmenis, kurie yra išstumti ar pasitraukę patys už visuomenės ribų - vagis, prostitutes, valkatas.

Jo paveiksluose žmonės visuomet atsipalaidavę, dalyvaujantys vakarėliuose ar pasipuošę pramogų ritualams. Tuo pačiu laiku šios scenos ir portretai duoda raktą į visą jų egzistenciją. Jie suvokiami ne tik kaip tikri įvykiai, bet taip pat ir kaip nesąmoningai komiški sapnai. Kiekvienas eilinis ar grupinis portretas kaip ir žanro scena yra paverstas alegorija. Šios realistinės alegorijos gali įgyti ypatingai visapusišką rolę.

8-tojo dešimtmečio pabaigoje, R. Sližiui baigiant savo studijas, oficialiai pripažįstamas menas atliko specifiškai bjaurų vaidmenį žaidime. Save išreikšti drįso tik pirmieji.

Vienintele prieglauda karikatūrai ir groteskai, norint pašiepti to meto įvykius, buvo satyros žurnalas. R. Sližio sukurtos realių įvykių groteskos tuo metu suvadino nemažą vaidmenį, nes iššaukdavo kolosalinį menininkų ir apskritai visuomenės atsaką. Jo paveikslai buvo tarsi pasipriešinimo tam periodui forma ir iššūkis korumpuotam meniniam gyvenimui bei išgalvotam miesčioniškos visuomenės užmaršumui.

Reikia pabrėžti, kad priešingai nei didžioji dauguma dailininkų, R. Sližys nebando pasislėpti archajinėje epochoje ir remtis mitologiniais įvaizdžiais.

Jis pasineria į laikmečio nelaimes ir išreiškia savo konkrečią reakciją į jas. Kritika, nukreipta į visuomenę, sukėlė didžiulį efektą neabejotinai dėl jo pastangų ieškoti teisingumo ne kaip teisėjui, o bandant pastatyti save į savo herojų vietą tapti vienu iš jų. Iššūkis visuomenei įgavo dadaistinės provokacijos aspektą. Viešas susidūrimas čia susijęs su neigimu. Jo drobės liudija abejones, susijusias su tradicinio moralumo ir visuotinių vertybių sąvokomis.

R. Sližys kruopščiai atskleidžia originalią ikonografiją ir plastišką kalbą. Jis pradeda pasakojimą tiesiogiai tirdamas snobiškus personažus salonų, kavinių, koncertų salių interjeruose. Stebi juos tuo pat metu ir sarkastiškai, ir su nepaprastu kruopštumu. Pabrėždamas jų komišką, tačiau kartu žavingą eleganciją, jis panaudoja netgi Venecijos atskilimo citatas.

Parodos

R. Sližys dalyvauja parodose nuo 1976 m. Jis dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Rusijoje (1977, 1982, 1987 m. – Maskvoje), Uzbekistane (1980 m. – Taškente), Latvijoje (1983, 1985, 1986 m. – Rygoje), Estijoje (1983 m. – Tartu), Vokietijoje (1984 m. – Magdeburge, 1990 m. – Marburge), Švedijoje (1989 m. – Geteborge), Nyderlanduose (1992 m. – Amsterdame), JAV (1995 m. – Čikagoje), Lenkijoje, Prancūzijoje.

Kolekcijos

Darbų yra įsigiję Lietuvos valstybinis dailės muziejus, Magdeburgo valstybinis muziejus (Vokietija), privatūs Lietuvos, Lenkijos, JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Kanados, Gruzijos, Latvijos ir Estijos kolekcininkai.